nuoeiga

núoeiga (dk.) sf. (1), nū́eiga (1) 1. vieta, kur dažnai nueinama: Ten mano nū́eiga, t. y. aš ten nueinu J. 2. sėkmė, pasisekimas: Kad daro greitai ir gerai, bus nū́eiga J. Kad kas nespėriai padaro, sako: jis neturi nū́eigos J. Be nūeigos – eita, trypa, vis ant vietos J.Jabl.